Rinkiminė programa

Mano rytojaus Lietuva – veikianti ir atsakinga valstybė. Tai pasiekti nėra lengva. Niekada nežadėjau ir nežadėsiu to, ko negalima įgyvendinti. Šio principo laikiausi prieš dvejus metus, laikausi ir dabar. Valstybės atsigręžimas į Lietuvos žmonių kasdienybę reikalauja ne tik trumpalaikių sprendimų, bet ir visos valstybės darbo kultūros kaitos.

Nebijau sakyti to, ką matau. Net ir tais atvejais, kuriais vertėtų mandagiai nutylėti. Saugodamas reitingus galbūt turėčiau kalbėti tik tai, ką tam tikros interesų grupės norėtų girdėti, tik tai, kas neerzintų nuomonių lyderių bei iškilių visuomenės veikėjų, – tada gal ir kritikos būtų mažiau. Visgi tai neskatintų diskusijos, neleistų šalinti užslėptų skaudulių, su kuriais tylomis ilgus dešimtmečius susiduria daugelis iš mūsų. Pernelyg ilgai matėme užtildytą Lietuvą, su kuria galima tik šokti šventėse ar pozuoti mugėse, – išgirsti jos nereikėjo. Pernelyg ilgai matėme Lietuvą, raminamą gražiomis kalbomis, tačiau užduoti nesuderintų klausimų buvo nevalia. Myliu mūsų šalį ir čia gyvenančius žmones. Kviečiu atvirai kalbėtis ir susikaupusius skaudulius šalinti, o ne slėpti juos už gražiai nublizgintų fasadų. 

Į 2016 m. rinkimus ėjome su programa, kurią nuosekliai įgyvendiname. Tai pripažįsta net mūsų nuoširdūs kritikai. Šiandien yra siūlančių atšaukti reformas, grįžti atgal ir „nebešvaistyti valstybės resursų“ padedant šeimoms vaiko pinigais, didinant pensijas, užtikrinant mažesnius mokesčius ir didesnę augančios ekonomikos grąžą mūsų žmonėms. Netikiu tokiu destrukcijos ir partinės neapykantos keliu.

Matau būtinybę ir galimybę užtikrinti nuoseklius teigiamus pokyčius. Lietuvos žmonės turi teisę pajusti šalies gerovės augimą. Ne kada nors neapibrėžtoje ateityje, o dabar.

Tam privalu ir toliau šalinti korupciją bei šešėlį. Praėjusiais metais pavyko apšviesti daug tamsių mūsų valstybės užkaborių – Registrų centro, bausmių vykdymo sistemos, urėdijų, Lietuvos geležinkelių pasipelnymo schemoms atėjo pabaiga. Valstybinės įmonės tampa ne mokesčių mokėtojų suneštų lėšų siurbėlėmis, bet ima generuoti pelną valstybės biudžetui. Auksiniai valstybės įmonių ir krašto apsaugos sistemos pirkimai lieka praeityje: išskaidrinome pirkimų procedūras, atsisveikinome su korumpuotais veikėjais valstybinėse sistemose. Vyriausybės valdymo srityje Lietuva jau valosi, bet to neužtenka. Negalime leisti senosioms „tradicijoms“ sugrįžti ateityje.

Tam reikia labai aiškių ir kardinalių pokyčių Lietuvos teismų sistemoje. Jei norime piliečių pasitikėjimo valstybės teisingumu, negalime sau leisti ilgus metus besitęsiančių rezonansinių bylų teisminio svarstymo. Politinės korupcijos bylų baigimasis skiriant smulkias baudas arba sukapsint senaties terminui nukerta visas pastangas didinti pasitikėjimą valstybe. Negalime užsimerkti ir prieš teisėjų piktnaudžiavimo atvejus. Didelė dalis sprendimų – valstybės vadovo keliamų standartų klausimas. Dėl to būtina užtikrinti realų, o ne fasadinį, teismų nepriklausomumą. Tik turėdami skaidrią ir nepriklausomą teismų sistemą bei keldami aukščiausius reikalavimus galime išjudėti iš šiandienos taško.

Nematau savęs užimančio politikos stebėtojo iš šalies poziciją, kartkartėmis pabarančio netinkamai besielgiančius. Prezidentas yra politikas su aiškiomis atsakomybėmis ir jo moralinė pareiga – kviesti kalbėtis, tartis ir ieškoti sprendimų. Prezidento akyse negali būti „klaidingų piliečių pasirinkimų“ per rinkimus. Gebėjimas kalbėtis, o ne reikalauti pritarimo yra mano pasirinkimas.

Šiandien mūsų valstybėje dažnai sprendimus ir kritiką kitų valdžios grandžių atžvilgiu nulemia frazių skambesys, asmeninės antipatijos ar neaiškūs interesai. Nebegalime murkdytis pykčių ir intrigų liūne, kuriame Seimas, Prezidentūra ir Vyriausybė konkuruoja, o ne ieško bendrų sprendimų. Tai stabdo būtinus pokyčius ir neleidžia įsivyrauti konstruktyviai darbo atmosferai.

Nė vienas iš mūsų nėra žinantis visus atsakymus – jie išaiškėja tik diskutuojant. Užsienio politikoje nėra normalu, kai vienam asmeniui suteikiamas valstybės balso monopolis. Turime sugrįžti prie valdžių bendradarbiavimo Europos Sąjungos ir dvišalės tarptautinės politikos formatuose.

Privalome nebijoti tvirtai apginti savo nacionalinius interesus. Tai galime padaryti tik atvirai kalbėdamiesi su savo partneriais ir ieškodami sprendimų. Puikiausias to pavyzdys – Lietuvos santykiai su Lenkija. Problemos kaupėsi būtent dėl asmeniškumų nulemto nenoro kalbėtis ir ieškoti kompromisų. Prieš pradėdamas eiti Ministro Pirmininko pareigas sakiau, kad pirmojo vizito tikiuosi nuvykti į Varšuvą. Deja, tarpvalstybiniai santykiai su kaimynais tuomet buvo tokie, kad sulaukiau kolegės Premjerės sveikinimo – be kvietimo atvykti.

Su komanda nuosekliai dirbome toliau ir link kolegų Lenkijoje siekėme nutiesti tiltus, o ne statėme sienas iš tuščių ambicijų. Neilgai trukus su Lenkijos Premjere susėdome prie stalo ir pradėjome spręsti bendras problemas. Tikiu, kad Lietuvai reikia daugiau tiltų ir daugiau tvirtų partnerysčių visame pasaulyje.

Tik taip sugebėsime užtikrinti savo valstybės ekonominę sėkmę bei saugumą. Deja, nuo pat įstojimo į NATO mūsų šalies vadovai nesilaikė įsipareigojimų partneriams. Taip „sukaupėme“ beveik 4 milijardų „skolą“, todėl privalome nuosekliai didinti investicijas į krašto apsaugą. Dvejais metais anksčiau nei planuota pasiekėme 2 proc. BVP ribą. Mano inicijuotas pagrindinių parlamentinių partijų susitarimas dėl krašto apsaugos iki 2030 m. numato pasiekti ne mažiau 2,5 proc. BVP gynybos reikmėms ir aiškius prioritetus pajėgumams vystyti. Tai leis geriau aprūpinti ir sustiprinti Lietuvos kariuomenę bei apsaugoti mūsų Tėvynę.

Visą gyvenimą sąžiningai tarnavau savo šaliai. Man vadovaujant atkūrėme pasitikėjimą Lietuvos policija. Tapęs politiku niekada nežadėjau dalykų, kurių negalima įgyvendinti. Pasiekėme rimtų permainų, kurios teigiamai paveikė šimtus tūkstančių Lietuvos gyventojų.

Pristatydamas savo programines nuostatas kviečiu tęsti esminius pokyčius Tėvynės ir jos žmonių labui.

UŽDUOTYS IR POKYČIAI TEISINGUMO IR TEISĖTVARKOS SRITYSE

Kovojant su korupcija STT būtina orientuoti į kovą su aukšto lygio korupcija. Būtent ji pakerta gyventojų pasitikėjimą valstybe ir jos teisingumo sistema, atneša milžiniškus nuostolius šalies ekonomikai ir silpnina šalies atsparumą išorės grėsmėms. Inicijuosiu įstatymų pataisas, užtikrinančias bausmės neišvengiamumą ir griežtinančias atsakomybę už aukšto lygio korupciją.

Visuomenė jaučiasi apgaudinėjama dėl akivaizdžių neteisėto praturtėjimo atvejų, kada valstybė lieka be realių įrankių, užkardančių neskaidrias veiklas. Išplėstinio turto konfiskavimo ir neteisėto praturtėjimo institutų taikymo užtikrinimas, civilinio turto konfiskavimo instituto sukūrimas ir praktikoje kylančių problemų taikant šiuos institutus identifikavimas bei sprendimas yra artimiausių metų uždavinys, kurį būtina įgyvendinti.

Inicijuosiu smulkiosios korupcijos valdymui skirtų aktyvių prevencinių priemonių taikymą valstybės ir savivaldybių įstaigose, įmonėse, skiriant atsakingus valstybės tarnautojus kovai su korupcija ir užtikrinant aktyvų visos bendruomenės įsitraukimą į prevencinių veiksmų koordinavimą. Antikorupcinės aplinkos kūrimas, atsparumo korupcijai užtikrinimas valstybės ir savivaldybių įstaigose, įmonėse turėtų būti grindžiamas sąmoningumu ir aiškiu atsakomybės suvokimu.

Skaidrinant Lietuvos viešąjį sektorių per pastaruosius dvejus metus matoma aiški pažanga. Bet to neužtenka. Kovojant su korupcija ir šešėliu neišvengiamai turės būti pasitelktos inovatyvios ir moderniausios technologijos, įskaitant naujausius mokslinius pasiekimus dirbtinio intelekto vystymo srityje.

Kovojant su korupcija atėjo laikas pasitelkti priemones, kurios prevenciškai užkirs kelią realizuoti per korupcinius sandorius gautus grynuosius pinigus įsigyjant prabangos prekių. Dėl to teiksiu įstatymų pakeitimus, kurie nubrėš aiškią liniją savo tarnyba piktnaudžiaujantiems asmenims.

Generalinė prokuratūra turi imtis lyderystės dažniau ir principingiau taikant viešojo intereso gynimo institutą. Negalime sau leisti prokuratūros, kuri stebi įvykius, bet nesiima aktyvių sprendimų, siekdama užkardyti gyventojams daromą žalą.

Specialiojo prokuroro statuso suteikimas privalo būti skatinamas ir palaikomas. Tik aktyvus šio teisingumo instrumento naudojimas įstatyme numatytų kategorijų bylose leis užtikrinti prokurorų sprendimų nepriklausomumą ir atskaitingumą visuomenei.

Būtina imtis kompleksinių priemonių eliminuojant galimybes piktnaudžiauti proceso vilkinimu tiek vykstant ikiteisminiam tyrimui, tiek teisminio nagrinėjimo metu. Už tai asmeninę atsakomybę turi prisiimti ne tik pareigūnai, atliekantys tyrimus, bet ir jų tiesioginiai vadovai, prokurorai ir teisėjai. Sudėtingos kompleksinės bylos negali tapti pajuokos iš teisingumo sistemos simboliais, kai dėl kaltinamųjų turimos įtakos nagrinėjimai trunka ilgus metus ar net sulaukia senaties termino.

Netenkina tik simboliškai mažėjantis nebaigtų tirti nusikalstamų veikų likutis 2016 m. – 29 024, 2017 m. – 28 794, 2018 m. – 26 148. Ikiteisminio tyrimo atlikimo terminų problema turėtų būti sprendžiama kompleksiškai įtraukiant ikiteisminių įstaigų padalinių vadovus ir numatant tiesioginę jų atsakomybę už pavaldžių tyrėjų kokybišką bei sistemingą darbo organizavimą. Būtinas glaudus prokuratūros vadovybės ir ikiteisminio tyrimo institucijų vadovų bendradarbiavimas sprendžiant darbo krūvio problemas. Turime visiškai išnaudoti probacijos teikiamas galimybes, kurios ženkliai prisidėtų tiek prie bausmių vykdymo sistemos modernizacijos, tiek prie visuomenės kasdienio saugumo. Modernizavus bausmių vykdymo sistemą ir sukūrus efektyvią resocializacijos sistemą, stiprintume visuomenės saugumą, mažėtų pakartotinis nusikalstamumas (dabar 62 proc.). Tai irgi lemtų ikiteisminių tyrimų mažėjimą.

Būtina peržiūrėti teisėjų skaičių ir perskirstyti juos pagal realų kiekvieno teismo darbo krūvį. Viena byla vidutiniškai nagrinėjama ilgiau nei metus, o jei byla sudėtinga, jos nagrinėjimas gali trukti ir daugiau nei trejus metus.

Naujas teismų sistemos optimizavimo etapas – atsakinga teisėjų skaičiaus peržiūra ir subalansavimas atsižvelgiant į realų teismo darbo krūvį – vienas pirmiausių ir reikalingiausių naujojo šalies vadovo darbų Lietuvos teismų sistemai. Tai pagrindinė priemonė greitesniam bylų nagrinėjimui. Kartu tai spręs ir darbo krūvio vienodinimo teisėjams visoje Lietuvoje problemą. Be to, teismams būtina optimizuoti savo vidines struktūras, resursus, konsoliduojant buhalterinę apskaitą ir kitas bendrąsias funkcijas. Sutaupytas lėšas galima nukreipti teismo sekretorių, padėjėjų, kurių teismuose labai trūksta, atlyginimams didinti.

Pasitikėjimas teismų sistema nuvilia. Tik apie 27 proc. apklaustų Lietuvos gyventojų pasitiki mūsų šalies teismais. Reikalingi teigiami pokyčiai, kurie leistų pasitikėti teisingumo sistema ir jos sprendimais. Teismai bus skatinami aiškinti žmonėms priimtų sprendimų motyvus, kad net ir pralaimėjusi ginčą šalis jaustųsi tinkamai išklausyta. Įgyvendinsime svarbią priemonę, didinsiančią visuomenės pasitikėjimą teismais ir teisine sistema – tam tikras bylas kartu su teisėjais galės nagrinėti ir visuomenės atstovai – tarėjai. Visuomenės įtraukimas – esminė pasitikėjimo sąlyga.

Siekiant užtikrinti priimamų sprendimų nešališkumą privalu taikyti kompleksines priemones: įsteigti tarėjų institutą, skatinti kolegijoje esančių teisėjų aktyvumą ir realų jų įsitraukimą priimant sprendimus, taip pat vykdyti teisėjų rotaciją. Tai, kad į konkrečią apylinkę paskirti teisėjai beveik niekada daugiau nebūdavo skiriami į kitą teritoriją, dažnu atveju lėmė susitapatinimą su vietine sistema. Rotacija – viena iš pagrindinių korupcijos prevencijos priemonių ir šios priemonės įvedimas galėtų realiai panaikinti nemažai sisteminių skaudulių.

Pokyčiai reikalingi ir teisėjų atrankai bei tolesnės jų karjeros planavimui. Teisėjo veikla, pirmą kartą jį paskyrus, vertinama po trejų metų, o vėliau tik kas penkerius metus. Tenka pripažinti, kad vertinimas išlieka formalus, nedaro įtakos teisėjo karjerai, jo finansinei gerovei ar realiai atsakomybei. Nėra numatyta neatidėliotino teisėjo veiklos įvertinimo ženkliai pakilus jo priimtų ir aukštesnės pakopos teismų panaikintų ar pakeistų sprendimų skaičiui, kurie galėtų būti esminiais veiklos indikatoriais. Tai iš esmės demotyvuojanti sistema, neskatinanti tobulėti ir mokytis iš galimai padarytų klaidų. Teisėjų kompetencija ir jų veiklos vertinimas turi būti siejamas tik su profesionalumu, t. y. objektyvia sprendimų kokybe, kurią indikuoja greiti ir stabilūs sprendimai, paliekami galioti peržiūrėjus aukštesnės instancijos teismo.

Kuo daugiau teisinių situacijų reikia išspręsti ne teisme. Siūlysiu plačiau pasinaudoti ir administracinių ginčų komisijos teikiamomis paslaugomis, taip pat pradinėje stadijoje daugiau administracinių nusižengimų bylų nukreipti nagrinėti administracinėms institucijoms. Teismuose tokios bylos atsidurtų tik tada, kai asmuo nesutinka su priimtu sprendimu. Skatindami ginčus spręsti taikiai, ne teismo keliu, toliau nuosekliai plėtosime mediaciją, pavyzdžiui, esant administraciniams ginčams, o tam tikri, pavyzdžiui, šeimos, ginčai, prieš patekdami į teismą, jau pagal priimtus įstatymus nuo kitų metų turės pereiti mediacijos filtrą.

Teismai privalo plačiau taikyti jau veikiančias IT priemonių galimybes ir jas plėtoti, siekdami taupyti ir trumpinti bylų nagrinėjimo ir jos dalyvių laiką. Gyvendami XXI amžiuje, privalome taikyti elektroninį teismo dokumentų įteikimą, sudaryti sąlygas dalyvauti teismo posėdžiuose naudojantis vaizdo konferencijomis.

EUROPOS IR UŽSIENIO POLITIKOS PRINCIPAI

Lietuvai šiandien reikalinga ne personalinė, bet nacionalinė užsienio politika. Nacionalinio susitarimo politika. Siūlysiu sukurti patariamąją Užsienio politikos tarybą prie Prezidento institucijos. Kolegialiai turime svarstyti ne tik strateginius Lietuvos nacionalinio saugumo ir gynybos politikos klausimus, bet ir strateginius užsienio politikos klausimus.

Užsienio politikos šerdis turėtų būti nacionalinis interesas, nacionalinė valstybė.

Užsienio politika turi nuolat adaptuotis prie dramatiškai kintančio pasaulio realijų ir naujų geopolitinių iššūkių. Užsienio politika negali būti statiška. Konkrečioje situacijoje turime priimti mums naudingiausius sprendimus, siekti maksimalios naudos įgyvendinant mūsų nacionalinį interesą.

Mums reikalinga aktyvi, iniciatyvas generuojanti ir regiono valstybes telkianti užsienio politika, o ne plaukimas pasroviui.

Valstybės vadovų dalyvavimas ES ir NATO, JT ir kitų organizacijų viršūnių susitikimuose turi būti sprendžiamas pagal konstitucinių kompetencijų ribas. Prezidentas turėtų dalyvauti tuose viršūnių susitikimuose, kur sprendžiami nacionalinio saugumo ir strateginiai užsienio politikos klausimai, Ministras pirmininkas – pagal kompetenciją, kai sprendžiami tarptautiniai ekonominiai ar vidiniai ES socialinės-ekonominės darbotvarkės klausimai. Tokią praktiką matėme prezidentaujant Valdui Adamkui – tai leidžia kurti vieningą nacionalinę, o ne vienasmenę politiką.

Mums reikalinga labiau fokusuota užsienio politika. Neturime daug resursų plačiai užsienio politikos darbotvarkei. Nuspręskime, kas mums svarbiausia, ir ten sutelkime savo ribotus resursus. Tik tada galime pasiekti rezultatų ir būti matomi pasaulyje.

Esminis politikos tikslas – mūsų piliečių gerovės augimas. Tai galioja vidaus politikai, lygiai tiek pat turi galioti ir mūsų išorės politikai. Mums reikalinga pragmatinės ir vertybinės užsienio politikos darna, kurios pagrindas yra mūsų nacionalinių interesų užtikrinimas ir principingas jų gynimas.

Taikos siekis ir nacionalinio saugumo stiprinimas išlieka kertiniu mūsų užsienio politikos principu. Labai svarbu išlaikyti dabartinę tarptautinės teisės principais pagrįstą pasaulio tvarką. Tarptautinės teisės viršenybė, daugiašališkumas, geri kaimyniniai santykiai ir laisvoji prekyba yra keturi užsienio politikos kampai, ant kurių turi būti statomas Lietuvos išorinės politikos pamatas.

Transatlantinė dimensija išlieka mūsų kertine užsienio politikos kryptimi. Ją reikia puoselėti ir skirti kur kas daugiau dėmesio, nei iki šiol. Turime galvoti ne tik apie tai, ko mes tikimės iš JAV, bet ir apie tai, ką mes galime duoti, kuo galime būti naudingi JAV stiprinant transatlantinę dimensiją Europoje ir pasaulyje. Įsipareigojimai turi būti abipusiai. Sieksiu plačios dvišalės strateginės partnerystės sutarties su JAV, kurioje būtų įtvirtinti mūsų įsipareigojimai karinio bendradarbiavimo, karinių įsigijimų, energetikos ir transporto srityse. Darysiu visa, kas yra mano galiose, kad pasirašytume ilgalaikio dujų tiekimo sutartis su JAV bendrovėmis, šios šalies įmones sieksiu pritraukti į Klaipėdos giliavandenio uosto projektą.         

Europinę politiką iš esmės matau ne kaip užsienio politikos dalį, bet atskirą segmentą, kurį turėtume vis glaudžiau sieti su Lietuvos vidaus politika. Turime geriau jausti Europos pulsą ir geriau perteikti jį mūsų visuomenei. Vidiniai ir išoriniai iššūkiai, su kuriais paskutiniu metu susiduria Europos Sąjunga, signalizuoja, kad Sąjunga atsidūrė kryžkelėje. Artimiausioje ateityje tokių iššūkių tik didės. Artėjančios energetinė ir technologinė revoliucijos, konkurencingumo didinimas, saugumo kaimynystėje grėsmės, demografiniai iššūkiai, auganti Azijos įtaka, ateityje dėl klimato kaitos didėsianti emigracija iš Afrikos ir kitų šalių – visa tai verčia veikti kartu, o ne pavieniui. Norėdama susidoroti su šiais iššūkiais, turės keistis ir pati Europos Sąjunga. Turime suteikti Sąjungai svertus, kurie leistų efektyviai susitvarkyti su kylančiais iššūkiais. Tuo pačiu metu norėdama išlikti sėkmės istorija 21 amžiuje, Europos Sąjunga turi būti stiprių, suverenių šalių, besivadovaujančių subsidiarumo principu, sąjunga.

Šiandien ES bando imtis to, kas anksčiau buvo tiesiog ignoruojama. Kuriami bendrosios socialinės politikos standartai, kurių pagrindinė misija – spręsti skausmingą Europos nelygybės problemą. Juk ji ir yra vienas esminių nepasitenkinimo esama situacija šaltinių.

Nors po krizės ES ėmėsi aktyviai nurodinėti valstybėms dėl ekonominės politikos – kaip taupyti, kaip investuoti, kaip uždirbti, jokie ambicingi socialiniai tikslai nebuvo keliami. Finansų politika buvo galutinai atskirta nuo socialinės politikos ir perskirstymo. Nedarbo, skurdo, nelygybės, socialinės atskirties tikslai kaip buvo, taip ir liko tik atskirų valstybių rūpestis arba iš viso buvo nustumti į antrą planą. 

Deja, reiškiantis pavojingam ES neutralumui, visi buvę mūsų valdantieji ramia sąžine galėjo nesirūpinti socialine Lietuvos politika ir dėl to nebuvo jokių rimtų sankcijų iš ES. Lietuva yra gyvybiškai suinteresuota dėl realaus ir veiksmingo Europos socialinio susitarimo, bendrų socialinių standartų. Europos arenoje Lietuva iki šiol buvo pasyvi bendro Europos socialinio standarto kūrimo stebėtoja. Tai turi pasikeisti.

Parama Ukrainai ir Gruzijai – kitas svarbus užsienio politikos fokusas. Minėtų šalių narystė ES – strateginis ilgalaikis Lietuvos užsienio politikos tikslas. Sieksiu sukurti tarptautinį Vilniaus procesą, kuriuo telktume mūsų vidines ir tarptautines pastangas kuo sklandesnei Rytų partnerystės valstybių integracijai į ES ir NATO.

Pagarba teritoriniam vientisumui ir suverenitetui yra tarptautinių santykių pagrindas. To tvirtai laikysiuosi ir, jei bus bandoma paminti šį principą, ryžtingai smerksiu bet kokias pastangas bet kurioje pasaulio vietoje. Mano nuostatos dėl Krymo aneksijos ir agresijos Rytų Ukrainoje bei Abchazijos ir Pietų Osetijos okupacijos nepripažinimo išlieka tvirtos ir nekintamos.

Lenkija – mūsų istorinė partnerė. Būta daug pastangų mus supriešinti. Būdami kartu, mes buvome stiprūs. Darysiu viską, kas yra mano galiose, kad santykiai su Lenkija būtų stabilūs ir geri, kad mūsų santykių nebetemdytų istoriniai stereotipai, kad į priekį mus vestų panašūs interesai ir geros kaimynystės siekis. Džiaugiuosi, kad mano vadovaujamai vyriausybei per pastaruosius porą metų iš esmės pavyko santykius su Lenkija pakreipti į pozityvios, tarpusavio supratimu ir vienas kito palaikymu grįstos politikos vagą.

Vokietija – svarbiausias mūsų ekonominis partneris. Mūsų visuomenė puoselėja ypatingą simpatiją šiai valstybei. Verslas palaiko aktyvius ekonominius ryšius. Neseniai atliktoje apklausoje net 91 proc. Lietuvos gyventojų teigiamai vertino Vokietiją. Šiuo metu ji tapo itin svarbiu mūsų nacionalinio saugumo faktoriumi. Beveik 1 000 Vokietijos karių, dislokuotų Lietuvoje, yra didelė parama mūsų šaliai ir puikus solidarumo pavyzdys. Labai vertinu dabartinės Vokietijos vyriausybės telkiantį vaidmenį konsoliduojant ES politiką Rusijos atžvilgiu. Labai norėtume tikėtis tokio paties telkiančio Vokietijos indėlio užtikrinant ES valstybių paramą Ukrainos ir Gruzijos narystei Europos Sąjungoje. Tai būtų puikus atsakingos ir subalansuotos politikos žingsnis, galintis turėti didelę geostrateginę reikšmę.

Tradiciškai svarbus išlieka kasdienis glaudus bendradarbiavimas su mūsų tradiciniais regiono partneriais Latvija ir Estija bei Šiaurės valstybėmis. Čia ypatingas dėmesys turi būti sutelktas į sinchronizacijos ir Rail Baltica projektus.

Izraelis yra neabejotinai Lietuvai svarbiausias partneris Vidurio Rytų regione. Ši šalis nuo savo susikūrimo prieš 70 metų iki šiol sprendžia sudėtingus valstybės saugumo klausimus, susiduria su terorizmo grėsmėmis, yra kovos su terorizmu forpostas. Pasisakau už dviejų valstybių sprendimą, už galutinio Jeruzalės statuso apibrėžimą derybų keliu, tačiau mes juk negalime neigti Jeruzalės svarbos Izraelio valstybei. JAV Jeruzalę pripažino Izraelio sostine. Turėtume labiau įsigilinti ir suprasti šį sprendimą. Matau galimybę iš naujo įvertinti Lietuvos ambasados perkėlimo į Jeruzalę klausimą. Tai galėtų būti aiškus signalas mūsų strateginiams partneriams ir naujo Lietuvos bei Izraelio istorijos etapo pradžia.

Japonija privalo būti svarbiausias Lietuvos partneris Azijos kontinente. Įsigaliojus ES ir Japonijos laisvos prekybos sutarčiai turėtume išnaudoti atsiveriančias ekonomines galimybes. Per 2018 metus įvykę du mano susitikimai su Japonijos premjeru Shinzo Abe rodo norą atversti naują santykių puslapį su šia valstybe. Juolab kad Japonijos verslas pastaruoju metu pradėjo itin domėtis Lietuvos ekonomika. Mezgasi neblogas bendradarbiavimas energetikos ir gyvybės mokslų srityse. Japonijos verslininkai itin domisi mūsų transporto sektoriumi. Esame atviri Japonijos verslui planuodami Klaipėdos uosto plėtrą – privalome žengti tvirtus žingsnius.

Realistinis konstruktyvus dialogas su Kinija. Antroji pagal dydį pasaulyje Kinijos ekonomika neabejotinai įdomi verslui. Ten, kur mums naudinga ir neprieštarauja mūsų nacionaliniam saugumui, turime stiprinti bendradarbiavimą. Kartu su transatlantine bendruomene turime siekti įtikinti Kiniją dėl didesnio jos ekonomikos atsivėrimo, valstybinio protekcionizmo atsisakymo. Abejoju, ar šiandien būtų prasminga kalbėti apie didelio masto Kinijos investicijas į Lietuvos ekonomiką. Kita vertus, akivaizdžiai matome šios didingos ir darbščios šalies atvirumą tarpusavio prekybos atžvilgiu. Rėmiau ir toliau remsiu mūsų verslą, kuris ieško eksporto partnerių Kinijoje.

Rusija yra mūsų kaimynė, su kuria santykiai nesiklosto taip, kaip norėtume, ne dėl mūsų kaltės. Turime būti principingi. Negalime leisti griauti po Antrojo pasaulinio karo nusistovėjusios pasaulio tvarkos, kuri jau daugiau nei 70 metų garantuoja taiką pasaulyje. Apie esminę santykių peržiūrą negali būti kalbos, tačiau tikėtis santykių pagerėjimo tolimesnėje perspektyvoje yra normalu. Jau šiandien kai kas Europoje kalba apie būtinumą santykius normalizuoti, bet kamuolys yra ne mūsų pusėje. Ne Europa sugadino santykius. Viskas priklauso nuo pačios Rusijos. Dialogo siekimas be konkrečių žingsnių iš Rusijos pusės siunčia neteisingą signalą pačiai Rusijai ir pasauliui. Reikia siekti, kad padėtis keistųsi, kad patys Rusijos žmonės suprastų, kad yra vedami klaidingu konfrontacijos su Vakarais keliu. Kontaktai gali būti palaikomi su šios valstybės pareigūnais, jei to reikės mūsų nacionaliniam saugumui ir mūsų valstybės interesams, bet jokiu būdu ne dėl „gerų santykių“.

Bendradarbiavimo su Baltarusija poreikis egzistuoja, bet šioje šalyje Rusijos statoma Astravo AE temdo mūsų santykius. Mūsų žmonių saugumo klausimas yra prioritetas – čia negali būti jokių kompromisų. Buvo laikotarpis, kai Lietuva buvo didžiausia Baltarusijos politinė advokatė jos santykiuose su Vakarais, kol mūsų santykių neaptemdė Rusijos Baltarusijai įsiūlytas pavojingas atominis objektas. Baltarusijos žmonės turi pagrindo nepamiršti Černobylio katastrofos pasekmių. Neketinu ko nors keisti šiuo klausimu. Šis Europos, Lietuvos ir pačios Baltarusijos žmonėms pavojingas objektas turi būti stabdomas, nes jis iš esmės neatitinka saugumo reikalavimų, kadangi yra statomas netinkamoje, potencialiai seismiškai aktyvioje zonoje. Tai pripažino tarptautiniai ekspertai. Branduolinių objektų saugumas yra ir bus Lietuvos bei visos ES prioritetas. Mes privalome apsaugoti mūsų žmones.

UŽDUOTYS IR POKYČIAI SAUGUMO BEI GYNYBOS SRITYSE

Viena esminių užduočių – partijų susitarimo dėl gynybos politikos gairių įgyvendinimas. Tai reikalauja sutelktų Prezidento, Seimo ir Vyriausybės pastangų, siekiant išpildyti išsikeltus tikslus.

Nuoseklus gynybos finansavimo didinimas yra būtina šalies saugumo garantija. Atsižvelgiant į saugumo aplinkos dinamiką, 2,5 proc. nuo šalies bendrojo vidaus produkto ne vėliau nei 2030 m. yra minimali riba, kurią privalu pasiekti. Toliau išliekant nestabiliai saugumo padėčiai regione, finansavimo procentinę išraišką būtina didinti atsižvelgiant į objektyvius karinių pajėgų poreikius.

Esminė ateinančių penkerių metų Lietuvos užduotis – užsitikrinti nuolatinį ir svarų JAV pajėgų buvimą regione. Tam reikalingos sutelktos ir nuoseklios visų institucijų pastangos ir atsakinga bei pasverta užsienio politika, užtikrinanti tikrąją strateginę partnerystę su JAV, o ne apsiribojanti deklaratyviais pasisakymais.

Oro erdvės apsaugos užtikrinimas yra ne pasirinkimas, o būtinybė. Akivaizdu, kad šis iššūkis reikalauja ne tik valstybės finansinių investicijų, bet ir NATO sprendimų. Privalu tinkamai apsaugoti čia dislokuotas pajėgas ir užtikrinti krizės atveju Baltijos šalių pasiekiamumą sąjungininkams.

NATO oro policijos misija turi įgauti gynybos dėmenį – tai mūsų nuoseklaus darbo su NATO partneriais užduotis, kurią turime kelti visais įmanomais būdais.

Ypatingas dėmesys turi būti skiriamas karinės infrastruktūros plėtrai Lietuvoje, užtikrinant kuo didesnę investicijų grąžą šalies ekonomikai. Visuomenės parama gynybos finansavimui yra itin svarbi. Be skaidrumo užtikrinimo, privaloma aiškiai parodyti pridėtinę vertę, kurią Lietuvai ir mūsų žmonėms sukuria investicijos į karinę infrastruktūrą. Tai ne tik mūsų saugumo garantijų stiprinimas, bet ir naujos darbo vietos, naujos verslo galimybės Lietuvos žmonėms.

Lietuvos kariuomenės komplektacijos ir parengtojo rezervo užtikrinimas yra artimiausių metų iššūkis. Čia būtina išlaikyti ambicingus tikslus ir spartų jų įgyvendinimą. Negalime sau leisti sugrįžti prie situacijos, kurią matėme prieš penkerius ar šešerius metus, kai realus kariuomenės funkcionavimas buvo beveik neįmanomas dėl neužpildytų dalinių ir pernelyg menko dėmesio parengtajam rezervui išsaugoti.

Remsiu mišraus kariuomenės modelio išlaikymą artimiausiu dešimtmečiu. Šiandieniu vertinimu jis geriausiai atitinka kariuomenės poreikius ir turimą infrastruktūrą bei užtikrina optimalią karinę galią. Negalime orientuotis į „mokomosios“ kariuomenės modelį – turime atsižvelgti į savo realias galimybes ir geopolitines įtampas mūsų regione.

Ginkluotosios pajėgos turi aktyviai dalyvauti tarptautinėse operacijose, išpildant pagrindinį NATO aljanso – solidarumo – principą bei užtikrinant tinkamą kovinę patirtį. Misijų planavimas privalo įnešti svarų indėlį į aljansą ir garantuoti karių gerovę bei tinkamas tarnybos sąlygas. Tik laiku ateidami į pagalbą partneriams galėsime tikėtis ir jų paramos.

Besikeičiant modernios karybos principams ir didėjant valstybių kritinės infrastruktūros kibernetinių pažeidžiamų rizikai, svarbu užtikrinti nuoseklias investicijas ir dėmesį kibernetiniam saugumui ir sustiprinti Lietuvos, kaip kibernetinio saugumo lyderės, pozicijas NATO ir ES.

Žvalgybos tarnyboms modernizuoti ir pajėgumams stiprinti reikalingas principingas partijų susitarimas, leisiantis nuosekliai prisitaikyti prie šiandienos ir rytojaus iššūkių. Tai neturi priklausyti nuo valdančiųjų daugumos kaitos ar ekonominės situacijos – žvalgybiniai pajėgumai yra geriausias saugumo indikatorius, leidžiantis reaguoti laiku ir užkardyti galimas grėsmes.

Valstybės gynybos tarybai būtina suteikti svaresnį vaidmenį vertinant ilgalaikius užsienio politikos sprendimus ir prižiūrint žvalgybos tarnybas. Tai iš esmės leistų visiems valstybės vadovams vieningiau ir strategiškiau vertinti valstybės geopolitinę situaciją ir didintų žvalgybos tarnybų atskaitomybę visuomenei bei leistų efektyviau reaguoti į gautą informaciją.

Tačiau kalbant apie valstybės gynybą pažymėtina, kad tai nėra ir neturi būti tik karių rūpestis. Tai visos valstybės ir visuomenės reikalas: valstybės institucijos turi būti pasirengusios vykdyti savo funkcijas esant kriziniams scenarijams, aktyviai visuomenės daliai (pvz., šauliams, kovos su dezinformacija aktyvistams) turi būti teikiama valstybės parama ir sudaromos sąlygos tiesiogiai prisidėti prie valstybės atsparumo stiprinimo.

Susiduriant su nūdienos realybe – hibridinių grėsmių iššūkiais – valstybei reikalingi ne nauji, funkcijas dubliuojantys centrai, o koordinuojamos bei efektyviai išnaudojamos valstybės institucijų turimos kompetencijos.  

Galų gale valstybė privalo remti analitinių centrų – idėjų kalvių – vystymąsi Lietuvoje. Nepriklausomų įžvalgų svarbiausiomis užsienio reikalų ir saugumo temomis pateikimas sprendimų priėmėjams ir mūsų sąjungininkų atstovams suteikia galimybes objektyviai vertinti savo galimybes ir tinkamiau atstovauti šalies interesams užsienyje.

VIDAUS POLITIKOS PRINCIPAI

Socialinė politika

Valstybės parama šeimoms – ne pasirinkimas, o būtinybė. Pastaruosius dvejus metus nueitas precedento neturintis skurdo mažinimo kelias bus tęsiamas, naujais įstatymais sieksiu įtvirtinti tai kaip nuolatinį prioritetinį procesą, nepriklausomą nuo politinių svyravimų. Demografinei krizei spręsti reikalingi ilgalaikiai įsipareigojimai, o ne vienkartinės injekcijos. Atėjo laikas valstybei parodyti, kad stiprios ir apsaugotos šeimos – tvirtos Lietuvos pagrindas.

Dirbant kartu su Vyriausybe, vaiko pinigus artimiausiais metais galime ir privalome didinti mažiausiai iki 100 eurų. Vaikus auginantys tėvai turės galimybę naudotis viešosiomis ugdymo paslaugomis visą dieną, išplečiant neformaliojo švietimo paslaugas ir visos dienos mokyklos koncepciją pritaikant bendruomenių poreikiams. 

Tikslą mažinti gyventojų, ypač vaikų, skurdo lygį sieksiu įtvirtinti įstatymo lygmeniu. Kasmet tvirtinant atitinkamų metų valstybės ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymus, taip pat socialiniam draudimui priskirtus įstatymus, bus aiškiai numatomas skurdo lygio mažinimo tikslas ir konkretūs tam skiriami asignavimai. Siekto skurdo lygio sumažinimo tikslas bus kasmet įvertinamas, o esant nuokrypiams nuo tikslo, turės būti atliekami privalomi korekciniai veiksmai. Taip įstatymų pokyčiais įtvirtinsiu pastaruosius dvejus metus precedento neturinčio skurdo mažinimo, gyventojų pajamų didinimo, investicijų į šeimų gerovę, pensijų didinimo programos nepertraukiamą tęstinumą. Atskirties sumažinimas – esminė ateinančių metų užduotis. Pasirūpinti socialinės atskirties padariniais į pagalbą kviesime bažnyčią, nevyriausybines organizacijas. Tik kartu susibūrę galime pasirūpinti pačiais silpniausiais.

Ypatingą dėmesį turime skirti slaugomų gyventojų ir juos slaugančiųjų gyvenimo kokybei. Slaugos ir ilgalaikės priežiūros paslaugas gaunančių gyventojų dalis bus didesnė, o paslaugų kokybė ir prieinamumas – maksimaliai priartintas prie Vakarų Europos standarto. Tam reikalingas ne vien Vyriausybės dėmesys – būtina sutelkta politinė lyderystė. Šiuo klausimu negalime remtis vien „sausa“ kaštų ir naudos analize. Pagalba į namus, atokvėpio namai ligoniams, kurie slaugomi namuose, bus suteikiami kiekvienai šeimai, turinčiai tokių ligonių. Mes negalime šeimų palikti nelaimėje – turime maksimaliai joms padėti.

Socialinis dialogas – esminė teisingos valstybės prielaida. Bet kokie darbuotojų situacijos pokyčiai turi vykti tik per socialinį dialogą, tik kalbantis profesinėms sąjungoms ir darbdaviams. Valstybė turi ir toliau skatinti šio dialogo plėtrą, kokybiškų naujų santykių tarp darbdavių ir darbuotojų atsiradimą. Tik vykstant dialogui galime atrasti būdus, kaip derinti darbo ir šeimos interesus, reglamentuoti lankstesnes darbo sąlygas.

Iki 2025 m. mokytojų, gydytojų, slaugytojų, socialinių darbuotojų, kultūros darbuotojų, valstybės tarnautojų, teisėsaugos pareigūnų ir kitų viešojo sektoriaus profesijų atstovų atlyginimų didinimas taps prioritetiniu tikslu formuojant, vertinant ir tvirtinant valstybei priskirtus viešuosius biudžetus.

Sveikata yra fundamentali žmogaus teisė, todėl nė vienas Lietuvos pilietis dėl savo socialinės ar finansinės padėties neturi būti apribotas nuo galimybės gauti tinkamas sveikatos priežiūros paslaugas. Norint užtikrinti visuotinį sveikatos paslaugų prieinamumą sieksiu, kad socialiai pažeidžiamiausioms visuomenės grupėms vaistai ir sveikatos priežiūros paslaugos būtų prieinamos be jokių priemokų.

Deja, mirtingumas nuo sunkių ligų išlieka didele šalies problema. Privalu vykdyti ypač aktyvią ir ilgalaikę prevenciją skiepijant sveikos gyvensenos įpročius nuo mažiausiųjų šalies gyventojų.

Švietimo, kultūros ir sporto prioritetai

Lietuva turi tapti šalimi, kurioje nepriklausomai nuo gyvenamosios vietos ar amžiaus yra vienodai prieinamos kultūros paslaugos. Mūsų šalies gyventojų apklausos rodo sąsajas tarp aktyvesnio įsitraukimo į kultūrines patirtis ir geresnės asmeninio bei socialinio gyvenimo kokybės. Aiški Lietuvos kryptis – prieinamos kultūrinės paslaugos visiems šalies gyventojams. Tai mūsų Tautos išlikimo ir tobulėjimo garantas.

Augindami ir šviesdami jaunąją kartą turime ją supažindinti su kultūros teikiamu džiaugsmu ir nauda jų ateičiai. Tai pagrindinė priemonė užtikrinti ateities kartų poreikį ir toliau dalyvauti kultūriniuose renginiuose bei stiprinti Lietuvos kultūros lauką.

Lietuvoje gyvenantys tautinių mažumų atstovai neatsiejama mūsų visuomenės dalis. Kartu kūrėme ir kuriame Lietuvą. Mūsų Konstitucija garantuoja kultūrinio tapatumo teises, kurių užtikrinimas labai priklauso nuo politinės lyderystės ir prisiimtų įsipareigojimų vykdymo. Esu tvirtai įsitikinęs, kad skirtingų tautų bendrystė ir darna yra tvirtos Lietuvos pagrindas, o nuolatinis įvairių institucijų dėmesys mūsų šalies bendruomenių veikloms bei interesams yra viso to garantas.

Pasitikdami iš emigracijos grįžtančius mūsų šalies žmones, privalome siųsti labai aiškią žinią – Lietuva laukia visų. Kiekvienos į šalį grįžtančios šeimos vaikus turime tinkamai integruoti į visas šalies mokyklas. Privalome suteikti saugią, rūpestingą ir palankią aplinką, orientuotą į konkretaus vaiko poreikius, tolimesnį jo ugdymą, nesvarbu, kokiame Lietuvos mieste jis mokytųsi.

Švietimo sistemos sėkmė neįsivaizduojama esant nepriimtinam patyčių mastui. Viena ar kita forma patyčias patyrę daugiau nei pusė mokinių, todėl saugiai aplinkai mokyklose bus teikiamas ypač didelis dėmesys. Nuo to priklauso mūsų tautos psichologinė sveikata ateityje ir mūsų visuomenės vaidmens pasaulyje suvokimas.

Vaikų ir jaunimo užimtumas pasaulyje matomas kaip ypač efektyvi priemonė ne tik paskatinanti juos kitais būdais įgyti svarbių kompetencijų ir pagerinti akademinius pasiekimus, bet ir dar svarbiau – padedanti sukurti stiprius socialinius ryšius, užkertanti kelią žalingiems įpročiams bei pavojingoms veikloms. Rūpinsiuosi, kad popamokinės veiklos, ypač sportas, būtų prieinamos kiekvienam Lietuvos vaikui ir paaugliui, o šiai sričiai skiriamas finansavimas nuolat didėtų, ypatingą dėmesį skiriant tiems, kuriems šių veiklų tenka mažiausiai. Mes investuojame ir investuosime į sveikų, neturinčių žalingų įpročių ateities kartų kūrimą.

Svarbu investuoti ir į mūsų jaunimo išsilavinimą. Nors vykdoma aukštųjų mokyklų reforma, naivu tikėtis, kad kada nors sustabdysime savo gabiausius iš gabiausių studentų studijuoti prestižiniuose pasaulio universitetuose. Vietoj to sieksiu, kad mano inicijuota programa „Kitas 100“, finansuojanti gabiausiųjų studijas geriausiuose užsienio universitetuose su įsipareigojimu grįžti atgal į Lietuvą, kasmet užsitikrintų ne mažesnį nei vieno milijono eurų finansavimą. Investuokime į mūsų ateitį, kad ji tikrai savo ateitį kurtų Lietuvoje.

Apie mokytojų darbo svarbą kalbame nuolat: jokios reformos niekada nesuveiks, jei klasėje nedirbs geriausi iš geriausių. Šioje srityje mano principas paprastas: „Geriausi mokiniai – geriausi mokytojai“. Todėl inicijuosiu ir remsiu iniciatyvas, kurios skatins pačius geriausius mokinius rinktis pedagogo profesiją. Tai ilgalaikė užduotis, bet privalome jau šiandien skirti išskirtinį dėmesį ateities mokytojams.

Ekonominės ir regioninės politikos užduotys

Lietuvai reikia jautrios ir socialiai atsakingos regioninės politikos, kuri žiūrėtų ne tik į optimizavimą, bet ir racionaliai investuojant leistų visiems šalies regionams mėgautis kasmet augančia ekonomika. 2021-aisias prasidės naujas ES struktūrinės paramos etapas. Iki jo turime iš naujo pergalvoti savo investicijų prioritetus ir tai negali tapti 2020 m. vyksiančių Seimo rinkimų politikavimo dalimi. Privalome rasti sutarimą ir nuosekliai skatinti regionus stengtis bei padėti tiems, kuriems sekasi sunkiausiai.

Turime rasti sutarimą dėl bendrų paslaugų standartų švietimo, sveikatos, susisiekimo bei kitose srityse ir nė vienam regionui neleisti nuo tų standartų atsilikti. Beveik 10 proc. Lietuvos žmonių šiuo metu gyvena periferijoje ir neturi pakankamai gero susisiekimo su artimiausiu apskrities centru, jiems vis dar neužtikrinamos pagrindinės paslaugos. Tai nepriimtina. Pasieksime, kad regioninių centrų ekonominis vaidmuo atrastų aiškesnę, stipresnę ir specializuotą vietą šalies ekonominiame paveiksle.

Naujuoju struktūrinės paramos etapu turime užtikrinti, kad per artimiausią dešimtmetį neliktų „dviejų greičių“ Lietuvos. Regioniniai netolygumai privalo būti sumažinti, o gyventojams sudarytos galimybės realizuoti savo svajones ir gauti visas reikiamas viešąsias paslaugas gyvenant bet kurioje šalies dalyje.

Kiekvienas regionas turi būti pasiruošęs priimti užsienio investicijas. Sutelktomis pastangomis regionams būtina padėti visų pirma vieningai nuspręsti dėl perspektyviausių vietų investuotojams, teritorijų, kurias galima būtų vystyti, ir padėti jas paruošti. Progresas gerinant valstybės patrauklumą investuotojams turi pasiekti ir regionus, turime numatyti ambicingus tikslus į kiekvieną apskritį pritraukti stambių investuotojų. Tik taip galime kurti darbo vietas, už kurias gerai mokama, ir įveikti „dviejų greičių“ Lietuvos iššūkį.

Pagal sukurtas verslo sąlygas „Doing business“ indekse esame 14-oje vietoje pasaulyje. Tai aukščiausia vieta per visą nepriklausomybės laikotarpį. Tikslas aiškus – įtvirtinti Lietuvą konkurencingiausių valstybių dešimtuke, sudarant puikias sąlygas steigtis ir plėstis vietos ir užsienio verslams. Pagrindinės priemonės šiam tikslui pasiekti – būtinos ir aukščiausius standartus atitinkančios infrastruktūros parengimas bei globaliai konkurencingų žmogiškųjų išteklių užtikrinimas. Vadinasi, tai dar daugiau gerai mokamų darbo vietų Lietuvos žmonėms.

Vienas iš pagrindinių energetikos ateities tikslų – iki 2030 m. sumažinti elektros energijos importą iki 30 proc. ir Lietuvoje pasigaminti 70 proc. šaliai reikalingos elektros energijos. 45 proc. pagaminamos elektros energijos Lietuvoje turėtų būti gaunama iš atsinaujinančių energijos išteklių (vėjo, saulės, biomasės).

Svarbiausias tikslas, kurio siekiant itin svarbus regioninių partnerių sutarimas, – iki 2025 m. visiškai integruotis į ES tinklus ir panaikinti elektros energijos importą iš Rusijos ir Baltarusijos. Rizikos yra identifikuotos, todėl būtina nuosekliai dirbti su Lenkija, Latvija bei Estija, siekiant išvengti projekto vėlavimo ir neišpildymo.